• View
• Edit
• History
• Print

PlanšetėB3

Parodos planšetės

Raukime sovietinį mąstymą

Sovietų šventykla ugdė sovietinį žmogų mąstantį "Visas Vilnius pastatytas ant kapinių." Apžvelgti kaip įvairiai būtent sovietai niekino Lietuvos kapines.

2016.10.21 Arūnas Dumalakas. Vilniečiai sugebėjo pasipriešinti sovietų nesąmonėms.

1986 metais pasklido žinia, kad per du šimtmečius skaičiuojančias Rasų kapines ketinama tiesti automagistralę. Šis kelias turėjo tapti Dunojaus gatvės tęsiniu. Ten, kur turėjo driektis magistralė, per seniausias sostinės kapines vinguriuoja istorinė Sukilėlių gatvė. Sovietmečiu ji buvo pavadinta Morkų gatve. Garsiai dėl to protestuoti pavieniai asmenys nedrįso, bet 1987-ųjų pavasarį pradėjo burtis bent kelios organizacijos, kurios vis garsiau pasisakė prieš Rasų kapinių naikinimą. Taip susikūrė paminklosaugininkų, mokslo įstaigų darbuotojų ir studentų „Santarvės“ draugija, vėliau pasivadinusi „Žemynos“ vardu. Ji ne tik protestavo dėl Rasų kapinių niokojimo, bet ir veikė kaip klubas, rengiantis viešas diskusijas įvairiais visuomenę jaudinančiais klausimais. Panašiais principais veikė ir tais pačiais metais įsikūrusi „Talkos“ draugija, ji daug dėmesio skyrė kultūros ir istorijos paveldui išsaugoti. Ši organizacija ragino padėti Žemutinę pilį ir Arkikatedros požemius tyrinėjantiems archeologams, rengė Kernavės piliakalnių tvarkymo talkas. Pakrikštijo Morkų gatve Draugijoms pavyko pasiekti, kad automagistralė per Rasų kapines nebūtų tiesiama.

• Jonas Glemža: Tuometinis kultūros paminklų apsaugos sistemos vadovas (Vyriausiosios gamybinės valdybos prie LTSR Kultūros ministerijos viršininkas) ir architektas. Jis oficialiai pasipriešino transporto planams. Jonas Glemža koordinavo specialistų komisijas. Jos pateikė neigiamas išvadas dėl projekto poveikio istoriniam nekropoliui.
• Vytautas Edmundas Čekanauskas: Architektas, aktyviai pasisakęs prieš technokratinį sovietinių inžinierių požiūrį į Vilniaus senamiestį ir jo apylinkes.Senamiesčio restauravimo projektavimo instituto (SRPI) specialistai: Architektai ir istorikai, kurie rengė alternatyvias istorines-menines analizes. Jos įrodė nepataisomą žalą, jei būtų nugriauta dalis kapinių mūrų ir iškasti palaikai.2
• Lietuvos kultūros fondas ir neoficialūs klubai: 1986 m. pabaigoje ir 1987 m. pradžioje įsikūręs Kultūros fondas tapo oficialiu skėčiu inteligentijai. Tuo pat metu kūrėsi paminklosaugos klubai (pvz., „Talka“ Vilniuje). Jie rinko parašus ir organizavo protesto akcijas.
• Vilniaus žygeiviai ir paminklosauginis jaunimas: Jaunimo judėjimai, vedami tokių asmenybių kaip Rimantas Matulis ir kiti žygeivių vadovai, platino informaciją apie planuojamą magistralę. Jie organizavo talkas kapinėse, fiksavo esamus paminklus ir fiziškai demonstravo visuomenės budrumą.
• Rašytojai ir publicistai parašė aštrių straipsnių į „Literatūrą ir meną“ bei „Gimtąjį kraštą“. Vieša kritika privertė komunistų partijos vadovybę suprasti, kad kapinių naikinimas sukels nekontroliuojamus politinius protestus.

1986 m. lapkričio 28 d. įvyko lūžio tašku tapęs posėdis. Jame paminklosaugininkai oficialiai atmetė magistralės per Rasų kapines projektą. Šio posėdžio protokolas vėliau buvo slapta platinamas ir spausdinamas pogrindinėje bei ankstyvojoje Sąjūdžio spaudoje kaip sovietinio vandalizmo įrodymas ir pilietinės pergalės pavyzdys.

https://talpykla.elaba.lt/elaba-fedora/objects/elaba:2150556/datastreams/MAIN/content

Rasų kapinėms pavojus! Aušra, 1980, Nr. 25 (65), Čikaga, 1983.

Rasų kapinėms pavojus. Aušra, 1980, Nr. 25 (65), Čikaga, 1983. 230-237 p.

• ,,Aušroje“ buvo paskelbtas Išpl÷stin÷s mokslin÷s metodin÷s kultūros paminklų apsaugos tarybos pos÷džio, įvykusio 1979

m. lapkričio 28 d., protokolas , kuriame svarstytas magistral÷s per Rasų kapines tiesimo projektas. Protokolą paskelbęs asmuo rašo ir apie Kauno, Klaip÷dos senųjų kapinių, daugelio kitų kultūros vertybių sunaikinimą, išvežimą į Rusiją, apleidimą, nepriežiūrą. Į skaitytojus kreipiamasi: ,,skelbiami protokole faktai tepaskatina visus, kam brangi mūsų praeitis, ginti ją nuo niekšingos okupantų ir jų pakalikų rankos“

Genzelis B. Istorija ir mes. Kalbos, straipsniai, atsiminimai. Vilnius, 1998. -26 p.

• B. Genzelio teigimu, paminklosauginį

ir gamtosauginį jud÷jimą išprovokavo ne tiek partiniai hierarchai, kiek be skrupulų užaugę technokratai. Su šia problema susidurta ir Rusijoje – ten taip pat niokota gamta (atsirado ,,didieji gamtos pertvarkytojų“ planai), dangstantis technikos pažanga, naikinti istoriniai paminklai. Pasirod÷ projektai per Vilniaus senamiestį, Rasų kapines ir kitas istorines vietas nutiesti magistrales, išgriaunant ištisus miesto kvartalus (panašiai planuota Kaune ir kituose Lietuvos miestuose). Šie technokratų užmojai susilauk÷ griežtos visuomen÷s reakcijos. (Genzelis B. Imperijai griūvant... -188 p.).

Panašiai veik÷ ir 1987 m. kovo m÷nesį įsteigta ,,Talka“, vadovaujama Gintaro Songailos. Ji kviet÷ vilniečius teikti pagalbą archeologų tyrimams Žemutin÷s pilies teritorijoje, Katedros požemiuose, reng÷ Kernav÷s piliakalnių, Baltadvario pilies (Mol÷tų raj.) ir kitų paminklų tvarkymo talkas, protestavo prieš projektuojamos automagistral÷s, pažeidžiančios Rasų kapinių teritoriją, tiesimą.

Czerwony Sztandar. 1988 m., kai kilo pavojus Rasų kapinėms dėl planuojamos magistralės, būtent sovietinis lenkų dienraštis „Czerwony Sztandar“ aktyviai skelbė kapines ginančius tekstus. Tyrime apie Rasų kapines nurodoma, kad protestui buvo reikšmingos „Czerwony Sztandar“ publikacijos ir kad galiausiai kelio projekto atsisakyta. Pats „Czerwony Sztandar“ buvo Lietuvos KP CK dienraštis 1953–1990 m.